|
Bendruomenės Filosofija
I dalis: Tautų įvairovė
ir žmonijos pažanga
Mokslas, kultūra, gyvenimo
būdas, filosofija, šių dalykų plėtojimas, subtilumo atskleidimas,
naujovių diegimas, tobulinimas; diskusija ir kūryba yra Žmonijos
pažanga, esmė.
Įvairovė reikalinga, kad
vyktų diskusija, kūryba (pažanga). Požiūrių, interesų, akcentų
įvairovę galima apibrėžti bendra sąvoka galėjimų įvairovė.
Tai leidžia į problemas
pažvelgti iš skirtingų pusių, kūrybingai - didina galimybę surasti
išeitį iš keblios padėties, atsakyti į sudėtingą klausimą, išspręsti
problemą, pagerinti situaciją: jei vienas, antras, trečias ar šimtas
penkioliktas požiūris, būdas nėra veiksmingas, dar kitas, kitoks
požiūris ir būdas ras išeitį.
Taigi:
|
Galėjimų
įvairovė |
 |
Žmonijos
pažanga, esmė |
Požiūrių, interesų,
akcentų, įžvalgų, minčių įvairovė priklauso nuo žmonių. Nuo jų
įvairovės.
Žmonių įvairovė
priklauso nuo ją skatinančių elementų, priežasčių. Jas galima skirstyti
į du tipus:
1) Išorinės;
2) Vidinės.
Išorinės žmonių įvairovę
skatinančios priežastys yra politinės, kultūrinės, socialinės.
Vidinės žmonių įvairovę
skatinančios priežastys yra antropologinės, fizinės,
psichinės-psichologinės. Didelė dalis jų yra prigimtinės, genetiškai
paveldimos. Žmonių kūno savybės (kūno struktūra, plaukų, veido, odos,
raumenų ypatybės) ir jo vidaus savybės (temperamentas, polėkis, aplinkos
akcentavimas, įžvalga, skonis, jautrumas veiksniams) formavosi
tūkstantmečiais. Veikiamos aplinkos bei laiko jos galiausiai išsivystė į
įvairią savybių paletę. Vienur gyvenę žmonės ėmė pasižymėti vienomis
savybėmis, kitur gyvenę kitomis ir t.t. Šios žmonių grupės yra tautos.
Todėl vienoje tautoje
dominuojančios savybės yra pavyzdžiui šviesūs plaukai, mėlynos akys,
ištvermė, autoironiškas humoro jausmas, kuriantis pesimizmas, kitoje
juodi, garbanoti plaukai, rudos akys, juoda oda, greičiu pasižymintys
raumenys, optimizmas, trečioje juodi, tiesūs plaukai, įkypos, rudos
akys, smulkus kūno sudėjimas, romumas. Ir t.t. Visa tai ir nusako sąvoka
tautybė.
Tautybė
yra vidinių, nekontroliuojamų, prigimtinių reakcijų į supantį pasaulį,
prigimtinės elgsenos, kūno savybių, temperamento, pasaulėjautos,
gebėjimų akcentuoti, pamatyti lydinys, būdingas tam tikrai greta
išsivysčiusiai žmonių grupei.
Žinoma, gali kilti
klausimas: kodėl pasaulyje reikalinga tautų įvairovė? Verta kelti
šį klausimą, nes yra teigiančiųjų, jog tautų įvairovė yra nesvarbi ar
net ydinga. Ta prasme, tarsi pati savaime keltų teorinę žmonių (tautų)
konfliktų grėsmę.
Tačiau toks požiūris yra
trumparegiškas ir tiesmukas. Vėl klausimas - kodėl? Juk daug karų,
konfliktų išties vyko tarp tautų... Vis dėlto, karinių konfliktų
klausimą analizuojant iš pagrindų, pastebime, kad esminė vieta
loginėje grandinėje yra ši: visi sutiks, kad blogis (visuotinai
vengtinas dalykas) yra ne žmonių grupių skirtingumas, bet patys
konfliktai; o konfliktams galima (ir reikia) užkirsti kelią kitaip (juk
dažniausios ir
esminės konfliktų, karų priežastys yra visai kitos: politinės,
ekonominės, socialinės, religinės...),
o ne tautų/žmonijos
įvairovės sąskaita.
Tuo labiau, kad tautų
įvairovė yra žmonijos turtas ir spartesnio, efektyvesnio problemų
sprendimo, tobulėjimo garantas. Kodėl? Tautų įvairovė pasaulyje
reikalinga todėl, kad pvz. suomiai, zulusai, japonai, maoriai, graikai
yra skirtingos tautos... Tarkime, suomiai pasižymi vienomis savybėmis
uždarumu, giliu mąstymu, tam tikru kuriančiu pesimizmu, savotišku
humoru. Tai leidžia jiems kurti išskirtinį meną, sėkmingai ieškoti
verslo sprendimų, plėtoti tam tikras politines pažiūras. Zulusai pvz.
yra karingi, nuoširdūs, draugiški, linksmi. Tai leidžia jiems turėti
taip pat savitą, bet visiškai kitokį meną, muziką, šokius, gyvenimo
būdą. Akivaizdu, kad suomių menas ypatingai skiriasi nuo zulusų, zulusų
nuo maorių, maorių nuo graikų, graikų nuo japonų ir t.t.
Būtent ši pastabumų,
pasaulėjautų, instinktyvių, giluminių žmogaus reakcijų įvairovė leidžia
kurti tokį įvairų, skirtingą, originalų meną, veda pirmyn mokslą,
filosofiją, politiką. Skirtingų tautų žmonės į tą pačią problemą, tą
patį klausimą pažvelgia iš skirtingų taškų, iš skirtingų pusių,
matydami, išskirdami ir akcentuodami skirtingas detales, elementus. Jie
bando atsakyti įvairiais, skirtingais būdais, ieško atsakymų skirtingais
metodais. Ši įvairovė ir mąstymo paletė, platumas leidžia pasaulio
tautoms, jų įvairovei drauge žengti į priekį visose srityse.
Taigi, esminė nelaimė, kuri galėtų ištikti žmonių grupę ir sukliudyti
pilnai
atsiskleisti jos prigimčiai tai būti vienai. Progresas neįmanomas be
žmonių bendradarbiavimo, o veikdami drauge jie pastebi, kaip palaipsniui
supanašėja įnašai, kurių pradinis skirtumas kaip tik ir darė jų
bendradarbiavimą vaisingą ir reikalingą.
Atsižvelgdama į tai,
Nationia siūlo:
a) Atsisakyti dviejų
klystkelių:
1. Tautų susipriešinimo;
2. Tautų susiliejimo;
b) Gyventi sąmoningai bei
valingai:
1. Bendradarbiauti ne
susiliejant/susimaišant;
2. Branginti
žmoniją/tautas, puoselėjant savąją;
3. Gerbti kitus,
supratingai ir su džiaugsmu kuriant šeimą su savo tautiečiu.
Iš pažiūros Nationiečių
kelias sudėtingas nuolat laviruoti tarp dviejų naikinančių
kraštutinumų: nebūti priešišku kitataučiams ir save kontroliuoti
išvengiant taikaus tautų naikinimo susimaišymo, tačiau palaipsniui tai
virsta gyvenimo būdu, kuris teikia džiaugsmą ir prasmę.
Taigi:
|
Žmonių įvairovė |
|
Galėjimų įvairovė |
|
Žmonijos pažanga, esmė |
Todėl bendradarbiavimas,
draugystė, kūryba ir problemų sprendimas kartu neturėtų virsti
susiliejimu, susimaišymu, suvienodėjimu tai gali atnešti tik sąlyginai
greitų trumpalaikių rezultatų; bet ilgainiui vienodumas nebeleidžia
progresuoti dėl daugybės tautų virtimo viena vienintele žmonijos
paderme.
Taigi:
|
Tautų
įvairovė |
|
Žmonių įvairovė |
|
Galėjimų įvairovė |
|
Žmonijos pažanga, esmė |
Todėl visos pasaulio
tautos yra reikalingos žmonijos pažangai. Visos pasaulio tautos yra
vertybė.
II dalis: Tautų
gyvavimas
Tautos gyvavimas priklauso
nuo dviejų tipų faktorių:
1) Išorinių;
2) Vidinio.
Išorinio tipo faktoriai
politiniai (karai, nutautinimą skatinantys įstatymai
iš blogosios pusės ir tautiškumą, tautos
augimą skatinantys įstatymai iš gerosios pusės),
kultūriniai (agresyvi globali kultūra, svetimos kultūros perėmimas
iš blogosios pusės ir tautinės kultūros propagavimas iš gerosios pusės),
socialiniai (demografinės, socialinės problemos,
galimybės).
Vidinio tipo faktorius
genai. Tautos pasižymi tam tikromis išorinėmis ir vidinėmis savybėmis.
Jos priklauso nuo genų. Tautos,
tautų grupės turi
joms būdingus genus, jų kombinacijas. Giminingų tautų genofondas
panašesnis, tolimesnių skirtingesnis.
Skirtingų tautų žmonių
sąjungos/santuokos.
Panagrinėkime konkretų
pavyzdį: susituokus lietuviui ir rusei gimsta vaikas, kurį galima būtų
pavadinti pusiau lietuviu, pusiau rusu. Teorinį variantą nagrinėjame
toliau - šis susituokia su arabo ir prancūzės dukra bei susilaukia
vaiko. Kas toks yra pastarasis žmogus? Lietuvis? Rusas? Arabas?
Prancūzas? Tokio žmogaus kūno savybės, charakteris, temperamentas,
pasaulėjauta nebus nei lietuviška, nei prancūziška ir t.t. Toks žmogus
yra naujas darinys ir tautiškumo prasme jis nėra nei lietuvis, nei
rusas, nei arabas, nei prancūzas.
Žinoma, jis gali būti,
tarkime, Prancūzijos piliečiu. Bet prancūzu jis dėl to netaps - tautybė
nėra įrašas pase, nėra pilietybė, nėra vartojama kalba, ji nėra
pasirinkimas ar nuomonė, kurią žmogus gali tiesiog pakeisti laikui
bėgant. Ir jei toks žmogus vadins save prancūzu, prancūzu jis dėl to vis
tiek netaps. Prancūzijos piliečiu jis bus, bet prancūzu ne. Tautybė ir
pilietybė nėra ta pati sąvoka, nors neretai tai painiojama.
Tautybė
yra žmogaus elgsenos, kūno savybių, temperamento, pasaulėjautos, vidinių
ir nekontroliuojamų, prigimtinių reakcijų į supantį pasaulį lydinys,
būdingas tam tikrai greta išsivysčiusiai žmonių grupei.
Pilietybė
- žmogaus priklausymas tam tikrai valstybei; jo nuolatinis teisinis
ryšys su tam tikra valstybe pasireiškia tuo, kad pilietis valstybei turi
tam tikras pareigas ir naudojasi atitinkamomis teisėmis.
Yra teigiančių, jog tautos
atstovu būti/tapti pakanka to, kad žmogus auga auklėjamas tos tautos
tradicijomis ir kultūra, kalba tos tautos kalba, gyvena jos gyvenimo
būdą, remiasi papročiais. Tačiau toks požiūris yra naivus, nes
pamirštama, kad be tradicijų ir kultūros žmogų, jo tautiškumą sudaro
pagrindas. Tai - pasaulėjauta, prigimtinės genetinės žmogaus savybės.
Visa tai yra tarsi medžio auginimas: jį galima palenkti augant, pakeisti
formą, bet beržas nepavirs ąžuolu ir neužaugins gilių...
Todėl tautų (iš)likimas
priklauso nuo įvairių tautybių žmonių sąmoningo ir valingo pasirinkimo
kurti šeimas, susilaukti palikuonių su savo tautos žmonėmis.
Visi kiti tautų išlikimo būdai yra
pagalbiniai ir, netaikant šio, pagrindinio, laikui bėgant pasmerkti
žlugti (nesant sąmoningam pasirinkimui kurti tautines santuokas,
anksčiau ar vėliau aplinkybės susiklosto taip, kad vienoje ar kitoje
šeimos kartoje įvyksta tautiškai mišrios santuokos, kad ir kaip būtų
skatinama tautinė kultūra, ugdomas patriotiškumas).
Naivu to tikėtis (ne
reikalauti) iš visų pasaulio žmonių. Tačiau pradėdami nuo savęs,
išsaugome ne tik tautą, pasaulio įvairovę, progreso, pažangos galimybę,
bet ir išskirtinumą savo palikuonims, būsimoms kartoms.
Norint, kad tauta gyvuotų,
klestėtų, tiek vidinis, tiek išoriniai faktoriai turi būti teigiami.
Dažnai jie yra gan tampriai susiję. Vis dėlto mes teigiame, kad
svarbiausias tautos gyvavimo faktorius yra vidinis, nes
sunaikinus tautą genetiškai (laisva valia ar priverstinai pasikeitus
žmonių genofondui; nepriskiriant evoliucijos pokyčių, kurie yra
natūralūs ir nemažinantys įvairovės, o nebent ją didinantys),
atsitiesti, užgimti iš naujo ji jau nebegali (nekalbant apie mokslinę
fantastiką, klonavimą ir pan.). Tuo tarpu politiškai, kultūriškai ar
socialiai sunykusi tauta (istoriškai perėmusi kitą kalbą, kultūrą,
tradicijas, neturinti savo valstybės ir pan.) gali atsitiesti ir net
suklestėti tinkamai veikiant.
Mūsų dienomis dalis žmonių
(dėl II-ojo pasaulinio karo, tautų genocidų atvejų bei dėl to
išsivysčiusios daug ką užgniaužiančios fobijos) linkę tautiškumo
puoselėjimą suvulgarinti ir pavadinti nacistiniu, fašistiniu žmogaus
genetinės prigimties išaukštinimu. Tačiau čia mes siūlome pažvelgti
atsisakius tokių išankstinių baimių, stereotipinių pažiūrų, kurių
tikslas yra ne tiesa, o tik (įsivaizduojama) taika. Taika bet kokia
kaina. Neatsižvelgiant net į tai, kad tokiu atveju ta kaina yra tautų
įvairovė... ir visos žmonijos pažanga...
Mes pabrėžiame ne kurią nors vieną ar
kelias tautas, o visų tautų svarbą. Pagarbą ir rūpinimąsi visomis
tautomis išreiškiame puoselėdami tą tautą, kurios dalimi gimėme. Tokia
mūsų pareiga, filosofija, sąmoningas pasirinkimas, romantika, gyvenimo
būdas.
Nationiečiai siekia, kad žmonės kurtų
tautiškas, etniškai grynas šeimas. Todėl kyla klausimas - koks žmogus
yra etniškai grynas tautos atstovas, pvz. tikras suomis? Suprasdami, kad
absoliutaus grynumo sąvoka iš esmės yra labiau teorinė, net utopinė,
siūlome tautiškai grynakrauju vadinti tokį žmogų, kurio visi keturi
seneliai yra tos tautos žmonės. T.y. grynakraujis suomis yra
toks žmogus, kurio visi keturi seneliai yra suomiai.
Šimtmečių senumo genealoginiai
tyrinėjimai ir istorinės tiesos ieškojimas nėra nationiečių tikslas.
Mūsų tikslas žvelgti į ateitį, puoselėti ir stiprinti savo tautą visos
žmonijos labui.
|
